Šnipiškių Jėzus – tai kryžių nešančio Kristaus skulptūra, kuri stovėjo vėlyvojo baroko stiliaus mūrinėje koplytėlėje prie Žaliojo tilto.
Koplytėlė buvo pastatyta 1710 m., maro nelaimės metais, toje vietoje, kur piligrimai rinkdavosi prieš leisdamiesi Kryžiaus kelio maldai. Skulptūra, tikėtina, buvo pastatyta apie 1720 m. ant kalvelės, kur buvo palaidotos 1709–1710 m. maro aukos. Ją pastatė jėzuitai, norėdami priminti vilniečiams apie rochitų brolių pasiaukojimą – jie liko mieste slaugyti ligonių ir visi mirė nuo maro.
Šnipiškių Jėzaus skulptūra garsėjo stebuklais, todėl jos kopijos ir atvaizdai paplito po visą Lietuvą. Ji buvo įamžinta, be kita ko, Jano Kazimiero Vilčynskio litografijose ir paveikslėliuose, Józefo Čechavičiaus ir Jano Bulhako fotografijose, taip pat ant įvairių medalikėlių.
Skulptūra dingo XX a. 6-ajame dešimtmetyje, kai sovietų valdžia nugriovė koplytėlę. 2017 m. Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios rūsyje įvyko netikėtas atradimas. Figūra buvo labai apgadinta, todėl klebonas kun. Mirosław Grabowski nusprendė ją perduoti Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejaus specialistams. Skulptūrą restauravo Greta Žičkuvienė ir Rolandas Vičys.
Šnipiškių stebuklingosios Viešpaties Jėzaus po kryžiumi figūros įkūrimo 300 metų sukakčiai
XVIII a. pradžioje Lietuvą vienu metu užklupo daugybė nelaimių: daugiau nei 20 metų trukęs Didysis Šiaurės karas, nederliaus ir bado metai, o be to – Didžiojo maro epidemija, dar vadinama Juodąja mirtimi. Šis „ašarų, baimės ir kančios amžius“, nusinešęs šimtų tūkstančių žmonių gyvybes visoje Europoje, truko nuo 1709 iki 1713 metų. Pavieniai susirgimai pasitaikydavo ir vėliau, o siaubinga pandemija buvo ilgai prisimenama.
Nepaisant sunkumų ir apribojimų, būtent tuo metu buvo įkurtas ir pradėtas statyti Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios pastatas, o prieš lygiai 300 metų, 1720 m. gegužę, Šnipiškių kalvoje atsirado koplytėlė su stebuklinga Viešpaties Jėzaus po kryžiumi figūra.
Jėzaus kelias į Šnipiškes
Koplytėlės ir stebuklingosios figūros istorija buvo ne kartą aprašyta. Priminkime: anksčiau ant kalvos prie upės stovėjo kolona su skęstančiųjų globėjo šv. Jono Nepomuko figūra. Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią statę jėzuitai koloną pakeitė didesne koplytėle ir nusprendė sunaikintą šventojo skulptūrą pakeisti nauja.
Dievo valia buvo tokia, kad Jonui iš Vilniaus, žmogui, kuris ėmėsi užsakytos skulptūros darbo, sapne pasirodė Kristus. Jis Jonui įsakė išdrožti Išganytojo, nešančio kryžių, statulą, pažadėdamas, kad nei drožėjas, nei jo šeima nebus paliesti jokios ligos. Jonas pakluso Viešpaties nurodymams, kartu su artimaisiais laimingai išgyveno pandemiją, o savo kūrinį perdavė jėzuitams.
Dar metus Jėzaus figūra buvo laikoma bažnyčios požemiuose, kol, pagal kitą pasakojimą, vienas vienuolis, nusileidęs vienas į rūsį, išgirdo žodžius: „Kiek dar laikysite mane įkalintą šioje oloje?“
Vienuoliai tai suprato vienareikšmiškai ir 1720 m. gegužę, dalyvaujant visai Vilniaus jėzuitų bendruomenei, iškilmingai perkėlė skulptūrą „Jėzus po kryžiumi“ į koplytėlę Šnipiškių kalvoje. Taip prieš 300 metų prasidėjo išgijimų ir kitų stebuklingų Dievo malonių istorija.
Nors dėl kito „raudonojo maro“ koplytėlė išnyko iš Vilniaus kraštovaizdžio, dar vienas stebuklas lėmė, kad Jėzaus skulptūra išliko. Sunaikinta, sumušta ir kentėjusi – kaip pats Viešpats, nešdamas kryžių į Golgotą. Išliko ir atmintis apie Šnipiškių Jėzų, apie stebuklus ir išgijimus maro laikais.
Šiandien kruopščiai restauruota skulptūra yra Bažnytinio paveldo muziejuje. Kas žino – gal Viešpats Jėzus kantriai laukia, kol vėl galės sugrįžti į Šnipiškes.
Jėzau, einame pas Tave!
Prieš tris šimtus metų Dievas pasirūpino, kad jėzuitai „išlaisvintų iš olos“ stebuklingąją Jėzaus figūrą, o Dievo tauta galėtų Jį garbinti ir patirti malones. Sakoma, kad nė vienas žmogus nepraeisdavo pro kalvą nenusiėmęs kepurės ar nepriklaupęs.
Šiandien, per kitą pandemiją, tikintieji vėl ieško pagalbos per Dievo Motinos ir Viešpaties Jėzaus užtarimą. Daugelis mintimis grįžta prie Šnipiškių koplytėlės ir stebuklingosios figūros. Ne vienas būtų pasirengęs, kaip mūsų protėviai, keliais apeiti kalvą ir melstis dėl dar vieno stebuklo – Vilniaus ir viso pasaulio apsaugos nuo ligos.
Lieka tikėti ir melstis, kad kada nors dar sulauksime malonės pamatyti atstatytą koplytėlę ir stebuklingąją Išganytojo, nešančio kryžių, figūrą, galėsime priklaupti ir melstis šioje nuo seno šventa laikomoje vietoje.
Prisiminkime: kaip po koplytėlės sunaikinimo Išganytojo skulptūra rado prieglobstį Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios požemiuose ir simboliškai nepaliko Šnipiškių, taip Jėzus nepaliko ir nepalieka savo tautos, bet visada yra su tais, kurie Jam ištikimi.
Nors koplytėlės dar nėra, kiekvienas, kuriam reikia Jėzaus, Šnipiškėse Jį randa. Parapijiečiai visada meldėsi prie dešinės navos altoriaus, kurį puošia kryžių nešančio Išganytojo skulptūra, sukurta pagal buvusį originalą buvusio zakristijono Vincento Balzukievičiaus. Ir šiandien, nepaisant apribojimų, tikintieji ateina ir karštai meldžiasi prieš Šnipiškių Jėzų po kryžiumi.
Malda Viešpačiui Jėzui
Prieš 300 metų Viešpats Jėzus turėjo prabilti, kad būtų išlaisvintas iš „olos“ ir galėtų būti su savo mylima tauta. Šiandien Jis, be abejo, trokšta to paties – matyti besimeldžiančius ir Juo pasitikinčius žmones.
Šią sukaktį minime apriboti pandemijos draudimų. Su Dievo pagalba sulauksime jų panaikinimo ir birželį kartu melsimės pamaldose, skirtose šiai gražiai sukakčiai, skaitydami maldą, kuri Šnipiškėse skambėjo nuo XIX a. vidurio, ypač miesto nelaimių laikais.
Nuoširdžiai kviečiame į bendrą maldą ir tepalaiko mus visus Dievas savo globoje.
2020 m. gegužė
Vilniuje iniciatyva atkurti Šnipiškių Jėzaus koplyčią
